Eidamas baletmeisterio pareigas, į repertuarą įtraukiau pirmus daugiaveiksmius lietuviškus baletus:

• J. Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943), į kurio choreografiją kūrybiškai įtraukiau lietuvių liaudies šokių elementus ir juos suderinau su klasikiniais šokio judesiais.;
• J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1965).

Pastačiau baletų televizijos ekranui:

• „Pavasaris ir mados“ (1970);
• „Žvejo nuotykis“ (1970).

Sukūriau keletą kompozicijų lietuviško cirko pasirodymams.

Mokiau šokio vyresnių kursų studentus. Norą dalintis žiniomis paskatino žymūs pedagogai, iš kurių man pačiam teko mokytis. Tai – G. Kiakštas, M. Kšesinska, M. Legsatas ir A.Vaganova.

• Pavasarį su studijos mokiniais organizuodavau mokslo metų pabaigos koncertus ir šokių pasirodymus.
• Žiūrovams įsiminė kartu su mokiniais pastatytas E. Liblingo valsas (1938).
• Atnaujinau baleto „Šopeniana“ (1940) choreografiją.

Kuriant siužetinius baletus, studijoje ėmė skleistis mano, kaip choreografo, talentas. Svarbiausi iš šių baletų:

• „Šecherazada“ (1937, pagal N. Rimskio-Korsakovo muziką).
• B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ (1938).
• R. Gliero „Raudonoji aguona“ (1940).

Teatre buvo statomi operos ir baleto pasirodymai, kuriuose kūriau įvarius vaidmenis. Kauną tuo metu aplankydavo žymūs baleto meistrai, man teko garbė dirbti šiais talentingais šokėjais. Dirbdamas su skirtingomis trupėmis, sukaupiau nemažą baleto šokėjo patirtį.

• Šokau su Vera Korali. Ji pasirinko mane, kaip partnerį, baleto „Šopeniana“ septintajam valsui. Repetuodamas su šia iškilia balerina pajutau, ką reiškia vidinis partnerių bendravimas, stiliaus pojūtis, muzikos ir šokio sintezė.
• Stažavausi Rygoje. Šio miesto teatro trupė garsėjo technine  meistryste. Ten lankiau pamokas, mokiausi sukinių ore.
• Buvau vertinamas už jautrumą bei ekspresiją, kurie padėjo be žodžių susikalbėti su šokio partnerėmis.  
• 1934 m. su lietuvių trupe šokau Talino, Rygos, Liepojos teatruose.
• Buvau N. Zverevo vadovaujamos trupės – pirmosios iš visų Valstybės teatro trupių, išvykusios į užsienio gastroles – narys. 1935 m. gastroliavome Monte Karle ir Londone. Sulaukėme teigiamų publikos reakcijų, pasisekimo ir pripažinimo.
• Buvau priimtas į Rene Bliumo „Ballet Russe“ trupę. Šokau su pasaulinio lygio baleto šokėjais, gastroliavau įvairiuose Italijos miestuose, Tunise, Alžyre, Konstantinopolyje.

Labiausiai mane garsinę vaidmenys:

• Negras – N.Rimskio-Korsakovo „Šecherezadoje“.
• Bazilis – L. Minkaus „Don Kichote“.
• Princas Zychfridas – P. Čaikovskio „Gulbių Ežere“.

Dirbti šokėju į operos teatrą atėjau būdamas vos aštuoniolikos. Kadangi buvau vienintelis naujai įkurtos O. Dubeneckienės baleto studijos studentas vyras, vaidmenų netrūko. Mano vaidmenys pasižymėjo ekspresija, vikrumu. Mėgau improvizuoti. Nors operose baleto šokėjų vaidmuo tuo metu apsiribodavo bendro paveikslo pagyvinimu choreografiniais elementais, esu sulaukęs ir ovacijų.  P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ paskutiniame paveiksle improvizavau lošimo aistros apimto husaro šokį. Žiūrovams sukėlus ovacijas, pažiūrėjau į užkulisius, kur savo išėjimo laukė maestro Kipras Petrauskas. Jis nusišypsojo ir paragino mane bisuoti.